Ilga kelionė dviračiu su šuniu

Kaip ir kiekvienais metais taip ir šiais vykome į Kuršių Neriją pailsėti, kaip ir pernai aš važiavau nuo Smiltynės iki Pervalkos dviračiu. Tačiau šiemet kelionė buvo išskirtinė tuo, jog kartu keliavo mano mažasis draugas Pupis.

Keliauti su šuniuku yra smagu, tačiau ilgesnę distanciją šuniui sunku ištverti. Būtina dažnai stabtelti pailsėti, truputi pasivaikščioti. Užkąsti, atsigerti.

Stojome daug kartų pailsėti, labai svarbu šunį tinkamai pasodinti, kad jam būtų patogu, kad galėtų pagulėti. Pupis turėjo kiek per mažą krepšį todėl jam nebuvo patogu atsigulti. Tad kelionė jį išvargino. Pirmą karta išvydus jūrą Pupiui norėjosi tik pamiegoti ir patysoti ant smėlio. Kitiems metams žadu įsigyti didesnį, minkštą dviračio krepšį skirtą vežti šuniukui, ir būtinai su apsauga, kad gyvūnas neiššoktų.

Kitomis dienomis įveikdavome mažas distancijas todėl Pupiu buvo smagu ir malonu neilgai važiuoti. Tiesa vežant šunį, važiuoti yra kur kas sunkiau, nes pasikeičia ligsvara, reikia vengti kelio nelygumų, nes šuo gali susižeisti, užsigauti. Kartu su Pupiu daug vaikščiojome po mišką, gerėjomes Kuršių marių gamta.

Pupis neliko sužavėtas jūros vandeniu, maudytis jam visai nepatiko, na o saulė jam tą kartą pasirodė per kaitri. Todėl padariau jam dirbtinį pavėsiuką.

Pervalkoje man labai patinka vaikštinėti ties Pervalkos švyturiu. Ten yra gražus miškelis, smėlėtos pakrantės, bei atsiveria nuostabus vaizdas į mirusias kopas, kurios tiesiog užburia savo ramybe.

Drakonų maistas