Miško rojus

Man kaip jūrų skautei miškas, vanduo, gamta, tyla ir atokvėpis yra šventas reikalas. Galbūt todėl nusprendžiau ir savo vyrą jo gimtadienio proga, kuris beje jau buvo praėjęs nustebinti nepaprasta pramoga. Kažkur vidurį miško, tankioje girioje stovinčiame namelyje, praleisti nepaprastą laiką kartu, na ne tik dviese kartu žinoma keliavo ir Pupis.

Miško rojus tai :

Tikras rojus, norintiems pailsėti nuo miesto šurmulio. Čia viskas vyksta gamtoje, tylaus samanoto miško apsuptyje netoli Aitros upės, kuri beje yra mano taikinys baidarių žygiui. Čia mes apsistojome namelyje ant vandens kur nėra elektros, jokių šiuolaikinių technologijų, tik lauko virtuvėlė su visomis reikalingomis priemonėmis, lauko tualetas, dušas, bei laužas maisto virimui. Ir visas patogumas kaip ant delno, nes patogumą sukuria pati gamta, ramybė ir miško dvelksmas.

Vakarienei valgėme prabangius lašišos kepsnius, keptus ant grotelių, bei torto. Kadangi ne už kalnų ir moliūgų šventė tai mus džiugino iš oranžinis, besišypsantis moliūgas.

O vakare mūsų laukė medinis kubilas žvakių šviesoje. Pupiui šios dienos buvo nuostabios, pilnos ramybės, dūkimo, lakstymo, naujovių. Jam čia buvo tikras rojus, nes lakstė be pavadėlio, kur tik akys vedė. O tos Pupio akytės neveda toliau kaip metrą nuo manęs.

Kitą rytą vaikštinėjome čia pat esančiu sveikatingo taku, po tankią girią netoli Aitros upės, kas mane galutinai sužavėjo kaip baidarių fanę. Kitą met pažadu, peplaukti Aitrą kartu su Pupiu ir pasidalinti savo įžvalgomis.

Drakonų maistas