Prancūzijos otkutiurinis maistas

Prancūzijoje viešėjome žiemos atostogų metu, slidinėjimo kurorte Champagny. Apsistojome apartamentuose „Club Alpina”. Mane be galo sužavėjo Alpės, pats slidinėjimas bei alpių puošmena, stiliaus detalė – širdelės, tarp širdelių jaučiausi kaip namie.

Patiekalų gamybai turėjau gana nedaug laiko, nes didžiąją kelionės dalį slidinėjome arba valgėme kavinėse bei restoranuose. Kalnų kurortuose, maistas „supermarketuose” kainuoja panašiai kaip ir Lietuvoje, tačiau kavinių ir restoranų kainos ženkliai skiriasi. Tarkime alus Alpių slidinėjimo kurorte kainuoja 8 eur.

Mano kelionės tikslas ir didžiausias noras maisto prasme buvo paragauti varlių kojelių. Jų užsisakėme savo apartamentų restorane, kur skanavome ir dar kelių tikrai itin „otkutiurinių” patiekalų.

Varlių kojelės

Į Europą varlės gurmanų stalui importuojamos iš Vietnamo, Indonezijos ar Malaizijos, kur specialiuose ūkiuose veisiami gigantiško dydžio varliagyviai. Pirmieji varles ėmė valgyti Prancūzijos valstiečiai XI amžiuje. Jie ieškojo, kuo gavėnios metu pakeisti katalikams draudžiamą mėsą. Paryžiaus aukštuomenė paskanauti varlių ryžosi tik XIX amžiuje, tačiau varliagyviai nepranoko kitų to meto delikatesų. 1908 metais žymusis Paryžiaus „Carlton“ viešbučio kulinaras Auguste’as Escoffier maloniai nustebino Anglijos karališkąją šeimą, paruošęs jai patiekalą romantišku pavadinimu „Nimfos šlaunelės“. Nežinia, ar aristokratams labiau patiko patiekalas, ar jo pavadinimas, tačiau netrukus varlės tapo itin madingos ne tik Prancūzijoje, bet ir visoje Europoje. Šio patiekalo mėgėjai taip įsisuko į pievas ir pamiškes, kad varlių pradėjo sparčiai mažėti. Nuo 1977 metų Prancūzijoje uždrausta šiuos varliagyvius gaudyti komerciniais tikslais. Tik tam tikru nustatytu laiku galima pasigauti keletą varlių savo stalui. Tad Europa varles priversta importuoti iš Azijos.

Labai skanus patiekalas, tiesa tai nėra sotus maistas, skonis primena vištieną, tik kur kas skaniau. Šį patiekalą valgėme patiektą su smulkiai pjaustytais česnakais bei persiladu. Tai vienas mane labiausiai sužavėjusių patiekalų.

Sraigės bei sūriai

Vieni iš įdomiausių patiekalų Prancūzijoje yra sūriai bei sraigės, jie tikrai verti dėmesio. Sūrius valgėme trijų rūšių, kietą sūrį, kuris buvo ne ką skanesnis nei mūsų „Džiugo sūris”. Taipogi sūrį su baltuoju pelėsiu ir sūrį su ruduoju pelėsiu. Sraigės patiekiamos su sviesto padažu. Man jos labai primena grybus. Tiesa, gal kiek kebloka jas valgyti, tačiau specialaus šaukšto ir mažytės šakutės pagalba, tikrai nėra taip jau sunku.

Picos

Taipogi skanavome ir vietinių picų, nors vaizdžiai jos neatrodė itin gražios tačiau, skonis jų buvo puikus, pakankamai ingridientų skanus plonas padas ir labai skanus šviežias picos pado aromatas.

Gėrimas, na žinoma, kad vynas

Išties teko skanauti įvairiausių rūšių vynų. Rožinis ir baltas mane visada labiausiai žavi. Renkantis baltąjį vyną, pirmenybę teikiu Chardoney. Nors nesu raudonojo vyno mėgėja, tačiau prie sraigių būtent raudonas vynas tiko labiausiai.

Nors buvo šaunu paskanauti „otkutiurinio” prancūžiško maisto, tačiau mane labiausiai sužavėjo ne maistas, o Alpių dvasia ir didybė, kuri žiemos atostogas pavertė tikra pasaka.

Drakonų maistas